nowJapan, japonų kalba, -iokai ir kiti nuotykiai

Ilgokai nerašiau. Atsiprašau. Prasidėjo rimtas mokymasis, o laisvu laiku kažkaip ir užmiršau blogą, ir nelabai buvo apie ką rašyti. Tačiau dabar - trijų mėnesių iš mano gyvenimo apžvalga :). Per tuos tris mėnesius įvykių ganėtinai nedaug. Baigėsi vienas semestras universitete, savanoriavau nowJapan festivalyje, dar daugiau naujų draugų, susitikimai su senais draugais...

Savanorystė nowJapan festivalyje

Nors savanoriauju nuo 2009 metų, dar niekada nedirbau dideliame, rimtame renginyje. Pamačius kvietimą savanoriauti nowJapan festivalyje "Kultūros savanorių" tinklapyje, nusprendžiau užpildyt anketą. Po kelių savaičių, birželio menesį gavau pakvietimą į antrą antrankų etapą, pokalbį su savanorių koordinatore. Tai buvo pirmas mano pokalbis dėl savanorystės. Pokalbio dieną kojos labai drebėjo. Pokalbyje dalyvavo dar kelios merginos. Viena mergina, vardu Kornelija, per pokalbį užsiminė, kad planuoja studijuoti japonų kalbą. Po atrankos pasijuokėm, kad galbūt susitiksim arba atrinktų savanorių mokymuose, arba kartu studijuosim. Juokai pavirto į tiesą. Kornelija dabar yra mano kursiokė. Tiesa, ji nusprendė studijuoti kinų, o ne japonų kalbą. Dar pora savaičių laukimo ir sužinojau, jog mane atrinkto į nowJapan savanorių komandą. Vėliau, per mokymus, susipažinau su dar viena kursioke - Giedre :).

Festivalis vyko rugsėjo 14-15 dienomis. Aš buvau vienas iš ともだち (tomodachi jap. draugas). Tomodačiai dirbo visur po truputį - tvarkos salėje ir prie salės durų palaikymas, darbas prie scenos ir pan. Dirbom gan daug, bet laikas praėjo greitai. Per dieną turi dvi laisvas valandas, kurias leidi kaip nori, bet jei reikia - turi būt pasiryžęs paaukoti tą laisvą valandą. Maitinimu buvo pasirūpinti iš nuolatinės komandos pusės (t.y. organizatorių) - apie pietus gaudavom kuponą nemokamam sushi rinkiniui. Šeštadienį vakare buvo japonų grupės Hide-Hide koncertas, į kurį atėjo ir Simona. Po koncerto grupė dalijo autografus. Padėkojus japoniškai sulaukiau pagyrimo, jog gerai kalbu japoniškai. Kai pasakiau, kad studijuoju japonų kalba jie labai nustebo ir nudžiugo ir paspaudė man ranką (laimės buvo pilnos kelnės). Sekmadienį festivalis tęsėsi toliau, su pagrindiniu festivalio akcentu - cosplay pasirodymais. Net savanoriaudama pamačiau nemažai pasirodymų. Prieš apdovanojimus tradiciškai ant scenos buvo pakviesti visi festivalio metu dirbę savanoriai. Sunku apibūdinti jausmą, kokį jauti stovėdamas ant scenos, o tau ploja pilna kongresų rūmų salė.

                                                                Su grupe Hide-Hide

                                                            nowJapan '13 savanoriai

Japonų kalba, -iokiai, cementas

Trys mėnesiai toks trumpas laikotarpis. Kai pagalvoju kiek visko išmokau, kiek paskaitų būta, kiek darbų atlikta atrodo, kad praėjo daugiau nei trys mėnesiai. Laikas praėjo labai greitai. Pirmą mėnesį japonų kalbos paskaitas vedė kita dėstytoja. Kai artėjo laikas, kada sugrįš mūsų dėstytoja mus prigąsdino, kad dėstytoja vos ne drakonas, besispjaudantis ugnimi. Prieš pirmą paskaitą visiems buvo labai baisu. Mes net paltus pasikabinom prieš įeidami į auditoriją (ko anksčiau nedarydavome). Tačiau gandai nepasitvirtino. Na, bent jau pasitvirtino tik iš dalies. Dėstytoja griežta, reikalauja daug. Kiekvieną savaitę rašydavom po du atsiskaitymus - vienas iš 10 praeitos savaitės hieroglifų (ir ankstesnių); kitas iš gramatikos (reikia išversti iš lietuvių į japonų kalba 4-5 trumpus sakinius).

Grupiokai tikriausiai patys nerealiausi žmonės, kuriuos man yra tekę kol kas sutikti. Visi labai draugiški, dauguma turi bent vieną bendrą pomėgį. Pagal pradinius sąrašus aš buvau priskirta į pirmą grupę, tačiau man būtų trūkę labai daug kreditų, nes negalėjau suderinti kitų dalykų laikų su japonų kalbos paskaitomis, tad paprašiau, kad perrašytų į antrą grupę. Nesigailiu savo sprendimo. Beveik visi esam tarsi šeima (bent jau man taip atrodo :)). Po japonų kalbos egzamino anksčiau baigę laukė kitų. Pasidalinom įspūdžiais apie egzaminą, aptarėm kas gero įvyko per tris mėnesius, o paskui visi drauge patraukėm namo. Pasidžiaugėm kokia faina mūsų grupė, apskritai kokie faini žmonės yra japonai ir korėjiečiai (mes kursiokus vadinam pagal tai, kokią kalbą jie studijuoja ;)).

                                                         Antra japonų kalbos grupė :)

                                            Mažytė mūsų kurso dalis. VDU eglutės įžiebimas.

Turėjom teminį cementą. Tema - Azija. Visi turėjom turėt bent kokią nors detalę rūbuose susijusią su Azija. Beveik visi buvo su kostiumais. Buvo laaaabai smagu. Nuotykiai prasidėjo dar net neatvykus į vietą. Cementas vyko sodyboje Babtuose (miestelis, ne per toliausiai nuo Kauno). Važiuojam sau laimingi, o kiek vėliau ateina į galvą klausimas: o kas nors iš mūsų žino kur reikia išlipti? Juk stotelių garsiai nesako. Atsakymas - ne ir visi toliau laimingi važiuojam. Kažkas pasitaręs su šalia sėdėjusiu vietiniu, sužino, kad mums jau reik lipti. Riktelėję vairuotojui sustoti išlipam. Mus paleido šalia kažkokios sodybos. Nusprendę, kad čia dar nepanašu į centrą (apie sodybą žinojom tik jos adresą ir tai, kad ji yra miestelio centre) einam kryptim, kur link nuvažiavo autobusas. Po kokių 10min galas grupės sustoja, o pašnekėję telefonu su organizatoriais pasako, kad reikia grįžti atgal. Iki tos sodybos, prie kurios mus autobusas paleido. Mums buvo labai juokinga. Yra dar daugiau nuotykių, bet jau tiek to. Kitus nuotykius gali pasakoti tik gyvai, nes jie ne tokie įdomūs ir juokingi užrašyti.

Visi cemento dalyviai

Kiniečiai

Japonai

Korėjiečiai

Veiksmas virtuvėje

O viskas prasidėjo nuo kelių žmonių grupelės...

Šį kartą tiek. Artimiausiu metu planuoju plačiau papasakoti apie pačias studijas, dalykų paskaitas. Iki pasimatymo! :)

Kaunas, įvadinė VDU savaitė bei nauji draugai

Šį kartą papasakosiu kaip man sekasi gyventi ir mokytis Kaune. :) Tiesa, mokslo dar nedaug. Mokausi Kauno lankytinus objektus (maisto prekių parduotuvės, VDU fakultetai, na dar ir vienas kitas kultūrinis objektas), kaip veikia ir kuo galima užsiimti universitete. Pasirašinėjant sutartį buvo ir registracija i fuksų stovyklą. Anketoja vienas iš klausimų buvo "Kaip kūrybiškai iššifruotum VDU?". Parašiau, kad VDU sifruočiau kaip Velniškai Draugišką Universitetą. Dabar, įvadinei savaitei einant į pabaigą, galiu tik patvirtinti šį teiginį.

VDU mokslo metai prasideda anksčiau nei kituose universitetuose. Taip yra dėl kitokio studijų vygdymo pobūdžio, vadinamu artes liberales. Plačiau apie tai nepasakosiu, o tik pasakysiu tai, kad ši studijų sistema leidžia studentams patiems susidaryti savo tvarkaraštį, pasirinkti laisvo dalyko (nespecialybinio) paskaitų laiką. Tiesa, egzistuoja keli apribojimai kreditų skaičiuje, be to, kai kuriuos dalykus yra privaloma baigti per pirmuosius keturis studijų semestrus. Beje, universitetas buvo atkurtas pagal Harvado universiteto modelį, kuriame studijos taip pat vygdomos šia forma.

Šiemet VDU įvadinė savaitė pirmakursiams prasidėjo rugpjūčio 26 d. Dėl šios priežasties gyventi į Kauną teko išvykti anksčiau nei būčiau norėjus. Dėka visagalio facebook, kuris žino viską ir apie visus, bet leidžia dar ir patiems kitus žmones susirast, sužinojau, kad viena mano kursiokių bus ir mano kaimynė. Yay! Įvadinė savaitė prasidėjo pirmakursių susitikimu fakultetuose, o jau ten skirstėsi visi po auditorijas, pagal programas. Būsimų Rytų Azijos kultūrų ir kalbų specialistų šiemet priimta 86. Po atviros paskaitos su Kaušpėdu visi susitikome prie Laisvės alėjos fontano, kur susitikę su vyresnėliais, pajudėjom neformaliai pabendraut Nemuno saloj. 

Antradienį ryte išsiaiškinom kokios tarnybos veikia universitete ir kokiu klausimu į kurią reikia kreiptis. Vėliau laukė informatikos testas. Jis skirtas tik patikrint bendrom informatikos žiniom ir nustatyt ar tau reikės lankyt vieną semestrą informatiką ar ne. Mano kaimynei Julijai ir man teks lankyt informatiką - testo neišlaikėm. Į vakarą susitikau su kursiokėm Julija, Sigute bei Dovile. Susitikę ėjom pasivaikščiot į Kauno senamiestį, aplankėm rotušės aikštę, Nemuno krantinę ir Kauno pilį. Turiu ir nuotraukų, kurias įdėsiu vėliau, nes noriu pabaigti rašyti tekstą kol neišsikrovė kompiuterio baterija (iš tinginystės - tingiu nueit iki stalo pasiimt laidą :D). Senamiesčio gatvelėm grįžom namo.

Šiandien (rugpjūčio 28 d.) išklausėm paskutinius patarimus kaip susidaryti tvarkaraštį ir į ką atkreipti dėmesį jį sudarinėjant. Vėliau, beveik visą dieną, buvo B grupės dalykų pristatymai. B grupės dalykai realiai yra bendros studijų kategorijos, kaip kad socialiniai, biomedicinos ir fiziniai mokslai ir pan. Šios paskaitos tikrai padėjo apsispręsti kokį dalyką iš kiekvienos srities rinktis. Per humanitarinių mokslų dalykų pristatymą aplankėm Rytų Azijos studijų centrą. Paskui grįžom į ekonomikos ir vadybos bei menų dalykų pristatymą. Po šių informacinių paskaitų sekė universiteto išskirtinio renginio, paskaitų ciklo "Aš, alus ir dėstytojas" atidarymas, su rektoriaus prof. Zigmo Lydekos paskaita "Nuo studento... iki studento". Paskaita labai smagi ir įdomi buvo. Kadangi profesorius neseniai šventė savo gimtadienį, jam GMF organizacijos Modusas nariai padovanojo nedidelį torta, o visa didžiosios salės foje (apie 200 studentų), rektoriui atsistoję dainavo su gimimo diena.

Kol kas tiek. Pažadu rytoj papildyti nuotraukomis ir nauja informacija. :) Labanaktis.

Apie "Kultūros naktį" ir japonišką jos dalį

Neįtikėtinai greitai jau atėjo liepos mėnuo. Po šiek tiek mažiau nei savaitės oficialiai baigsiu mokyklą. Vis dar sunku tuo patikėti. Sunku patikėti, jog rugsėjį daugiau į mokyklą nesugrįšiu... Jau žinau visų laikytų egzaminų rezultatus. Kaip ir manau daugelis kitų abiturientų, norėtųsi gal šiek tiek geresnių rezultatų, bet džiaugiuosi tuo, ką turiu. Anglų egzaminas - 97 balai; lietuvių - 67; istorija - 75. Bet pereikim prie tikrosios temos.

Šį savaitgalį (naktį iš penktadienio į šeštadienį) Vilniuje jau septintą kartą vyko "Kultūros naktis". Tradiciškai "Kultūros savanoriai" rinko didžiulę savanorių komandą, kuri prisideda prie renginio organizavimo (susirinkimo dieną, liepos 1 d., savanorių anketas buvo užpildę 190 žmonių). Tarp savanorių armijos buvau ir aš. Šiemet buvau Pilies gatvės info centro koordinatorė (info centro koordinatoriaus pareigos - prižiūrėti savam info centrui priklausančius savanorius, iškilus problemoms bendrauti su renginio organizatoriais ir, aišku, kaip ir paprastam savanoriui, teikti informaciją renginio lankytojams). Iki 20 val. nelabai buvo veiksmo. Tačiau viskas pasikeitė po 20 val. - pradėjo lyti. Bjauri tradicija, bet jau taip būna. Į info centrą sugrįžusius šlapius savanorius pasveikinom, sakydami jog dabar jie tikri "Kultūros nakties" savanoriai.

Ši instaliacija dar kurį laiką veikė kaip stogas nuo lietaus, kol, galų gale, lietus

perlijo ir šią pastogę.

Po 22 val. baigiau savo darbą ir išėjau dirbti kitur - į "Japonišką naktį", kuri vyko buvusiuose profsąjungų rūmuose. Buvau susitarusi su renginio organizatoriais jog aš fotografuosiu visą jų renginį. Tiesa lietus pakoregavo ir šio renginio organizatorių planus. Renginys buvo planuota, jog vyks lauke, tačiau dėl lietaus visą aparatūrą reikėjo pernešti į salę.

Pasirengimo pozicija :-)

Programą pradėjo kovos menų pasirodymai. Dalyvavo dziudo, kendo, aikido kovos menų atstovai. Aikido pristatė mano klubas.

Mūsų aikido pristatymą tradiciškai vainikavo cukinijos pjaustymas savanoriams iš publikos. Tiesa, savanoris cukiniją laiko tvirtai sukandęs burnoje. Jei sunku įsivaizduoti tokį vaizdą, siūlau pažiūrėti mūsų pasirodymą adventur parodoje čia.

Paskutiniu savanoriu pasisiūliau aš. Net nežinau kaip aprašyti jausmą, kai tau prieš nosį svysčioja aštrus japoniškas kardas katana, širdis smarkiai plaka krūtinėje, tu stovi rami, bet nepaisant besidaužančios širdies jauties visiškai rami ir nejauti baimės.

Mama šia nuotrauka pasidalino su draugais facebooke. Prie nuotraukos prierašas: "Ji stovėjo ant stiklų ir vinių, bėgo žarijomis... Gerai, kad vakar viso šito nemačiau. Būčiau numirusi. Nežinantiems paaiškinu: čia Kotryna laiko cukiniją, o aikido treneris kardu supjausto cukiniją į gabalėlius."

Prieš mus pasirodė dziudo atstovai:

Po mūsų japoniškų kovos menų pristatymą tęsė kendo atstovai iš Kauno:

Japoniškos nakties programą užbaigė yukata demonstracija ir bon odori šokis. Yukata yra drabužis primenantis kimono, bet dėvimas neoficialiomis progomis.

Dar šį savaitgalį dalyvavau aikido seminare. Nesitreniravus daugiau kaip du mėnesius... Skauda visus raumenis, bet buvo verta. Pamėčiau kelis yudansha (taip vadinami tie, kurie turi išsilaikę juodą diržą; tarp tų yudansha pasitaikė ir vyriausiasis treneris, kuris man cukiniją pjausyė :)), jie mane pamėtė ir galų gale kelis kart mane pamėtė sensėjus. Raumenų skausmą atperka seminaro treniruotėse išlieta susikaupusi perteklinė energija.






Tai tiek šiandien. バイバイ

Kotryna