Ryžo žmogeliuko nuotykiai: nowJapan, japonų kalba, -iokai ir kiti nuotykiai

Ilgokai nerašiau. Atsiprašau. Prasidėjo rimtas mokymasis, o laisvu laiku kažkaip ir užmiršau blogą, ir nelabai buvo apie ką rašyti. Tačiau dabar - trijų mėnesių iš mano gyvenimo apžvalga :). Per tuos tris mėnesius įvykių ganėtinai nedaug. Baigėsi vienas semestras universitete, savanoriavau nowJapan festivalyje, dar daugiau naujų draugų, susitikimai su senais draugais...

Savanorystė nowJapan festivalyje

Nors savanoriauju nuo 2009 metų, dar niekada nedirbau dideliame, rimtame renginyje. Pamačius kvietimą savanoriauti nowJapan festivalyje "Kultūros savanorių" tinklapyje, nusprendžiau užpildyt anketą. Po kelių savaičių, birželio menesį gavau pakvietimą į antrą antrankų etapą, pokalbį su savanorių koordinatore. Tai buvo pirmas mano pokalbis dėl savanorystės. Pokalbio dieną kojos labai drebėjo. Pokalbyje dalyvavo dar kelios merginos. Viena mergina, vardu Kornelija, per pokalbį užsiminė, kad planuoja studijuoti japonų kalbą. Po atrankos pasijuokėm, kad galbūt susitiksim arba atrinktų savanorių mokymuose, arba kartu studijuosim. Juokai pavirto į tiesą. Kornelija dabar yra mano kursiokė. Tiesa, ji nusprendė studijuoti kinų, o ne japonų kalbą. Dar pora savaičių laukimo ir sužinojau, jog mane atrinkto į nowJapan savanorių komandą. Vėliau, per mokymus, susipažinau su dar viena kursioke - Giedre :).

Festivalis vyko rugsėjo 14-15 dienomis. Aš buvau vienas iš ともだち (tomodachi jap. draugas). Tomodačiai dirbo visur po truputį - tvarkos salėje ir prie salės durų palaikymas, darbas prie scenos ir pan. Dirbom gan daug, bet laikas praėjo greitai. Per dieną turi dvi laisvas valandas, kurias leidi kaip nori, bet jei reikia - turi būt pasiryžęs paaukoti tą laisvą valandą. Maitinimu buvo pasirūpinti iš nuolatinės komandos pusės (t.y. organizatorių) - apie pietus gaudavom kuponą nemokamam sushi rinkiniui. Šeštadienį vakare buvo japonų grupės Hide-Hide koncertas, į kurį atėjo ir Simona. Po koncerto grupė dalijo autografus. Padėkojus japoniškai sulaukiau pagyrimo, jog gerai kalbu japoniškai. Kai pasakiau, kad studijuoju japonų kalba jie labai nustebo ir nudžiugo ir paspaudė man ranką (laimės buvo pilnos kelnės). Sekmadienį festivalis tęsėsi toliau, su pagrindiniu festivalio akcentu - cosplay pasirodymais. Net savanoriaudama pamačiau nemažai pasirodymų. Prieš apdovanojimus tradiciškai ant scenos buvo pakviesti visi festivalio metu dirbę savanoriai. Sunku apibūdinti jausmą, kokį jauti stovėdamas ant scenos, o tau ploja pilna kongresų rūmų salė.

Su grupe Hide-Hide

nowJapan '13 savanoriai

Japonų kalba, -iokiai, cementas

Trys mėnesiai toks trumpas laikotarpis. Kai pagalvoju kiek visko išmokau, kiek paskaitų būta, kiek darbų atlikta atrodo, kad praėjo daugiau nei trys mėnesiai. Laikas praėjo labai greitai. Pirmą mėnesį japonų kalbos paskaitas vedė kita dėstytoja. Kai artėjo laikas, kada sugrįš mūsų dėstytoja mus prigąsdino, kad dėstytoja vos ne drakonas, besispjaudantis ugnimi. Prieš pirmą paskaitą visiems buvo labai baisu. Mes net paltus pasikabinom prieš įeidami į auditoriją (ko anksčiau nedarydavome). Tačiau gandai nepasitvirtino. Na, bent jau pasitvirtino tik iš dalies. Dėstytoja griežta, reikalauja daug. Kiekvieną savaitę rašydavom po du atsiskaitymus - vienas iš 10 praeitos savaitės hieroglifų (ir ankstesnių); kitas iš gramatikos (reikia išversti iš lietuvių į japonų kalba 4-5 trumpus sakinius).

Grupiokai tikriausiai patys nerealiausi žmonės, kuriuos man yra tekę kol kas sutikti. Visi labai draugiški, dauguma turi bent vieną bendrą pomėgį. Pagal pradinius sąrašus aš buvau priskirta į pirmą grupę, tačiau man būtų trūkę labai daug kreditų, nes negalėjau suderinti kitų dalykų laikų su japonų kalbos paskaitomis, tad paprašiau, kad perrašytų į antrą grupę. Nesigailiu savo sprendimo. Beveik visi esam tarsi šeima (bent jau man taip atrodo :)). Po japonų kalbos egzamino anksčiau baigę laukė kitų. Pasidalinom įspūdžiais apie egzaminą, aptarėm kas gero įvyko per tris mėnesius, o paskui visi drauge patraukėm namo. Pasidžiaugėm kokia faina mūsų grupė, apskritai kokie faini žmonės yra japonai ir korėjiečiai (mes kursiokus vadinam pagal tai, kokią kalbą jie studijuoja ;)).

Antra japonų kalbos grupė :)

Mažytė mūsų kurso dalis. VDU eglutės įžiebimas.

Turėjom teminį cementą. Tema - Azija. Visi turėjom turėt bent kokią nors detalę rūbuose susijusią su Azija. Beveik visi buvo su kostiumais. Buvo laaaabai smagu. Nuotykiai prasidėjo dar net neatvykus į vietą. Cementas vyko sodyboje Babtuose (miestelis, ne per toliausiai nuo Kauno). Važiuojam sau laimingi, o kiek vėliau ateina į galvą klausimas: o kas nors iš mūsų žino kur reikia išlipti? Juk stotelių garsiai nesako. Atsakymas - ne ir visi toliau laimingi važiuojam. Kažkas pasitaręs su šalia sėdėjusiu vietiniu, sužino, kad mums jau reik lipti. Riktelėję vairuotojui sustoti išlipam. Mus paleido šalia kažkokios sodybos. Nusprendę, kad čia dar nepanašu į centrą (apie sodybą žinojom tik jos adresą ir tai, kad ji yra miestelio centre) einam kryptim, kur link nuvažiavo autobusas. Po kokių 10min galas grupės sustoja, o pašnekėję telefonu su organizatoriais pasako, kad reikia grįžti atgal. Iki tos sodybos, prie kurios mus autobusas paleido. Mums buvo labai juokinga. Yra dar daugiau nuotykių, bet jau tiek to. Kitus nuotykius gali pasakoti tik gyvai, nes jie ne tokie įdomūs ir juokingi užrašyti.